Daugelis įprastų augalų kelia tikrą pavojų katėms, net ir nedideliais kiekiais. Lelijos gali pažeisti inkstus, o filodendrai dirgina burną ir skrandį aštriais kristalais. Cikadžiai, tulpės ir narcizai taip pat kelia nerimą, ypač jų svogūnėliai. Kadangi sąlytis gali įvykti greitai, o simptomai iš pradžių gali būti subtilūs, svarbu atpažinti pačius pavojingiausius augalus. Keli aiškūs įspėjamieji ženklai gali viską pakeisti.
Kodėl kai kurie augalai yra toksiški katėms
Kai kurie augalai yra nuodingi katėms, nes juose yra natūralių junginių, kurių kačių organizmas negali saugiai metabolizuoti, pavyzdžiui, alkaloidų, glikozidų arba netirpių kalcio oksalatų.
Patekus į organizmą, šios medžiagos gali dirginti burną, skrandį ar žarnyną, arba paveikti širdį, inkstus ar nervų sistemą. Net ir nedideli kiekiai gali būti svarbūs, nes katės yra nedidelės ir labai jautrios daugeliui augalinių cheminių medžiagų.
Net ir nedideli kiekiai gali dirginti burną, skrandį ar žarnyną arba paveikti gyvybiškai svarbius organus ir nervus.
Simptomai dažnai apima seilėtekį, vėmimą, sumažėjusį apetitą, vangumą arba nenormalų elgesį. Laiku atpažinus požymius galima apsaugoti gyvūną ir sumažinti komplikacijų riziką.
Rūpestingi kačių globėjai turėtų nelaikyti nepažįstamų augalų gyvūnui pasiekiamoje vietoje, prieš parsinešdami žalumynus į namus juos identifikuoti ir kreiptis į veterinarą patarimo, jei įvyko kontaktas ar prarijimas.
Ramiu ir laiku atliktu veiksmu daugumą situacijų galima veiksmingai ir saugiai suvaldyti.
Dažniausi kambariniai augalai, nuodingi katėms
Daugelis dažniausių kambarinių augalų gali kelti pavojų katėms, net kai jie laikomi patalpose ir atrodo nekenksmingi.
Lelijos yra vienos iš pavojingiausių, nes net maži kiekiai gali sukelti sunkų inkstų pažeidimą.
Filodendras, potosas ir diefenbachija turi dirginančių kristalų, kurie gali sukelti burnos skausmą, seilėtekį ir vėmimą.
Cikadas, nors dažnai laikomas dekoratyviniu augalu, prarijus gali sukelti kepenų nepakankamumą.
Alijošius gali sudirginti virškinamąjį traktą, o didesniais kiekiais sukelti silpnumą.
Taikos lelija ir paprastoji gebenė taip pat gali sukelti virškinimo trakto požymių.
Atsakinguose namuose šiuos augalus verta laikyti nepasiekiamus arba rinktis saugesnes alternatyvas.
Jei po kontakto katė pradeda kramtyti, vemti ar tampa vangia, reikalinga skubi veterinaro konsultacija.
Paprasti sodo augalai, toksiški katėms
Sodo lysvės ir dekoratyviniai pakraščiai gali atskleisti kates augalams, kurie yra kenksmingi, kai sukramtomi ar suvalgomi.
Didžiausią nerimą kelia lelijos, ypač dieninės lelijos ir tikrosios lelijos, nes net ir nedidelis poveikis gali sukelti sunkų inkstų pažeidimą. Kiti dažni pavojai yra tulpės ir narcizai, ypač jų svogūnai, kuriuose yra dirginančių ir toksiškų junginių.
Sago palmė, dažnai sodinama lauke šiltesniuose regionuose, yra itin pavojinga ir gali paveikti kepenis. Azalijos, rododendrai, oleandrai, rusmenės ir ricinmedžiai taip pat verti atsargumo kraštovaizdyje.
Praktinė prevencija apima šių rūšių pašalinimą, priežiūrą lauko erdvėse ir katėms saugių alternatyvų pasirinkimą namuose, kurie teikia prioritetą gyvūnų gerovei.
Kai augalo tapatybė neaiški, vietinės konsultavimo tarnybos arba veterinarai gali padėti patvirtinti riziką prieš įvykstant poveikiui.
Augalų apsinuodijimo požymiai katėms
Augalų poveikis gali sukelti įvairių klinikinių požymių, o jų pobūdis dažnai priklauso nuo rūšies, dozės ir suėstos augalo dalies.
Dažni požymiai yra seilėtekis, burnos dirginimas, vėmimas, viduriavimas, apetito sumažėjimas ir letenos kišimas į burną. Kai kurioms katėms pasireiškia vangumas, drebulys, koordinacijos sutrikimai arba elgesio pakitimai.
Rimtesnis toksiškumas gali pasireikšti silpnumu, sunkumu kvėpuoti, nenormaliu širdies ritmu, traukuliais ar kolapsu. Virškinimo trakto požymiai dažnai pasireiškia pirmiausia, tačiau pavėluotas poveikis gali atsirasti nurijus tam tikrų svogūnėlių, lelijų ar dekoratyvinių rūšių augalų.
Kadangi katės gali maskuoti diskomfortą, subtilūs pokyčiai, tokie kaip slėpimasis, retesnis prausimasis ar atsisakymas ėsti, nusipelno dėmesio. Atidus stebėjimas, kada simptomai prasidėjo, kokia buvo sąlyčio su augalu istorija ir kaip simptomai progresuoja, padeda nustatyti riziką ir skatina laiku kreiptis į veterinarą.
Ką daryti, jei jūsų katė apsinuodijo
Jei įtariama, kad katė prarijo nuodingą augalą, saugiausia yra pašalinti prieigą prie augalo, neleisti jai daugiau jo kramtyti ir nedelsiant susisiekti su veterinaru arba apsinuodijimų kontrolės tarnyba.
Asmuo, prižiūrintis katę, turėtų užsirašyti augalo pavadinimą, galimai suėstą kiekį ir poveikio laiką. Jei saugu, galima pasiimti augalo mėginį arba nuotrauką identifikavimui.
Vėmimo nereikėtų skatinti, nebent tai nurodė veterinaras. Bet koks seilėtekis, silpnumas, drebulys, vėmimas ar kvėpavimo pokyčiai reikalauja skubios pagalbos.
Transportavimas turėtų būti ramus ir greitas, katę laikant šiltai ir saugiai. Ankstyvas gydymas gali sumažinti įsisavinimą, padėti organų funkcijai ir pagerinti sveikimą.
Greitas ir organizuotas veiksmas geriausiai apsaugo katės saugumą.
