Pasiutligė Lietuvoje kasdienėse antraštėse nefigūruoja, tačiau ji netapo neaktuali. Šalies stebėsenos ir oralinės vakcinacijos programos sumažino riziką, tačiau užsikrėtimo pavojus vis dar gali kilti per laukinius gyvūnus, ypač lapes ir šikšnosparnius, taip pat per neapsaugotą kontaktą su naminiais gyvūnais. Gyvūnų augintinių savininkams klausimas nėra toks, ar pasiutligė išnyko, o tai, kaip greitai įprastas aplaidumas gali virsti išvengiama skubia situacija.
Ar pasiutligė vis dar kelia riziką Lietuvoje?
Taip — nors Lietuva yra įgyvendinusi stiprias pasiutligės kontrolės priemones, ši liga vis tiek išlieka biologine rizika, kurios negalima visiškai atmesti, ypač laukinių ir naminių gyvūnų sąlyčio zonoje.
Nacionalinė stebėsena ir laukinių gyvūnų oralinė vakcinacija gerokai sumažino sergamumą, tačiau importuoti atvejai, užsikrėtimo plitimas nuo infekuotų rezervuarinių rūšių ir vakcinacijos aprėpties spragos vis dar gali sudaryti pavienio užsikrėtimo galimybes.
Nacionalinė stebėsena ir laukinių gyvūnų vakcinacija sumažino pasiutligės paplitimą, tačiau importuoti atvejai ir aprėpties spragos vis dar palieka pavienio užsikrėtimo riziką.
Sveikatos apsaugos ministerija ir veterinarijos institucijos ir toliau priskiria pasiutligę praneštinoms zoonozėms, kurioms būtinas skubus ištyrimas.
Namų ūkiams praktinė išvada aiški: maža paplitimo rizika nereiškia nulinės rizikos. Prevencinis budrumas, laiku atliekama naminių gyvūnų vakcinacija ir greitas įtartino laukinių gyvūnų kontakto pranešimas tebėra įrodymais pagrįstos apsaugos priemonės.
Paslaugų teikimo požiūriu gyvūnų apsauga kartu saugo šeimas, veterinarijos specialistus ir platesnę bendruomenę nuo išvengiamos mirtinos ligos.
Kaip augintiniai užsikrečia pasiutlige
Naminiai gyvūnai paprastai užsikrečia pasiutlige, kai infekuotos seilės patenka į organizmą per įkandimą, įdrėskimą arba tiesioginį sąlytį su gleivinėmis ar pažeista oda.
Lietuvoje pagrindinis užsikrėtimo kelias išlieka susidūrimas su užsikrėtusiais laukiniais gyvūnais, ypač lapėmis ir mangutais, o kartais ir šikšnosparniais. Šunys ir katės paprastai užsikrečia būdami lauke, kur be priežiūros klaidžiojimas didina kontaktą su šiais rezervuarais.
Užkratas neplinta per atsitiktinį buvimą greta, bendrus dubenėlius ar glostant gyvūną, kuris atrodo sveikas. Virusas turi patekti į gyvus audinius, todėl net nedidelės žaizdos gali būti svarbios.
Po bet kokio įtartino susidūrimo labai svarbu nedelsiant išplauti žaizdą, skubiai kreiptis į veterinarą ir laiku paskiepyti po kontakto.
Reguliarus skiepijimas nuo pasiutligės, vedžiojimas su pavadėliu, laikymas patalpose ir laukinių gyvūnų vengimas gerokai sumažina riziką ir padeda apsaugoti bendruomenę.
Šunų ir kačių pasiutligės simptomai
Šunims ir katėms pasiutligė paprastai progresuoja per trumpą prodrominę fazę, kuriai būdingi subtilūs elgesio pokyčiai, o vėliau, virusui pasiekus centrinę nervų sistemą, prasideda neurologinis blogėjimas.
Ankstyvieji požymiai gali būti karščiavimas, sumažėjęs apetitas, neramumas, nerimas arba pakitęs temperamentas. Ligai progresuojant, paveikti gyvūnai gali tapti jautrūs garsui ar prisilietimui, pradėti gausiai seilėtis, jiems gali būti sunku ryti, pakisti balsas, atsirasti dezorientacija ir nenormalus agresyvumas arba baikštumas.
Kai kuriais atvejais liga pasireiškia paralyžine forma: atsiranda silpnumas, ataksija, nukaręs žandikaulis arba progresuojantis galūnių paralyžius, o ne akivaizdi agresija. Priepuoliai, kvėpavimo sutrikimai ir koma paprastai pasireiškia terminalinėse stadijose.
Klinikiniai požymiai yra įvairūs ir gali imituoti kitus neurologinius sutrikimus, todėl patvirtinimui reikalingi laboratoriniai tyrimai po mirties.
Bet koks įtartinas atvejis reikalauja neatidėliotino veterinarijos ir visuomenės sveikatos tarnybų dėmesio, nes pasiutligė, pasireiškus simptomams, išlieka visada mirtina.
Kaip apsaugoti savo augintinį nuo pasiutligės
Prevencija prasideda nuo aktualios vakcinacijos, nes įprastinė vakcinacija nuo pasiutligės yra veiksmingiausia apsauga nuo infekcijos tiek šunims, tiek katėms. Savininkai turėtų saugoti oficialius vakcinacijos įrašus, laikytis veterinarų rekomenduojamų revakcinacijos intervalų ir užtikrinti, kad šuniukai bei kačiukai būtų paskiepyti rekomenduojamu amžiumi.
Rizikos mažinimas taip pat priklauso nuo neprižiūrimos laisvo vaikščiojimo lauke ribojimo, ypač netoli miškų, ūkių ir vietovių, kuriose lankosi laukiniai gyvūnai. Tvirti aptvarai, pavadėliai ir transportavimas nešyklėje sumažina kontaktą su užsikrėtusiais gyvūnais. Benamių gyvūnų šėrimas ir leidimas medžioti didina ekspozicijos riziką, todėl to reikėtų vengti.
Bet koks keliavimas su augintiniais turėtų atsižvelgti į regioninius pasiutligės reikalavimus ir vietos veterinarų rekomendacijas. Reguliarios veterinarinės apžiūros padeda anksti nustatyti apsaugos spragas ir stiprina atsakingą, gyvūnams skirtą priežiūrą.
Ką daryti po įkandimo ar poveikio?
Įtariamas pasiutligės sąlytis reikalauja nedelsiamo žaizdos plovimo muilu ir tekančiu vandeniu bent 15 minučių, po to kuo skubesnio veterinarinio įvertinimo ir pranešimo vietos gyvūnų sveikatos institucijoms, jei įkandimas ar kontaktas įvyko Lietuvoje.
Sąlytį patyrusį asmenį arba gyvūną reikia laikyti stebėjimui, o įkandusio gyvūno negalima paleisti, perkelti ar eutanazuoti prieš gaunant veterinaro ar visuomenės sveikatos pareigūno nurodymus, nebent to reikalauja saugumas.
Jei gyvūnas yra prieinamas, karantinas ir diagnostinis tyrimas gali padėti nustatyti, ar reikalinga poekspozicinė profilaktika.
Augintiniams turi būti patikrinta vakcinacijos būklė, o prireikus skiriamos sustiprinamosios dozės.
Delsimas didina riziką, nes pasiutligė, pasireiškus simptomams, beveik visada yra mirtina.
Į paslaugas orientuotas atsakas reiškia veikimą greitai, įvykių dokumentavimą ir neatidėliotiną medicininės bei veterinarinės priežiūros koordinavimą.
